Niekas tiksliai neatsimena kaip viskas prasidėjo, aišku tik  tai, kad buvo dar tais lengvais laikais, kai kuro kainos nebuvo kosminės, o ir miškai dar buvo mažai ištyrinėta teritorija. Bet taip jau gavosi, kad noras išbandyti kažką naujo vienijo mus visus, nors tada dar buvom ir nepažįstami, o ir mašinos (pirmieji džipai) nebuvo tokie širdžiai artimi monstriukai, kokie šiandien. Viskas keitėsi, tobulėjome tiek mes, tiek mūsų auto parkas, atsirado noras išvažiuoti vis dažniau, nuvažiuoti vis toliau į mišką, pasinerti vis į gilesnę balą. Reikėjo kompanijos važiuojant į mišką, tariantis dėl mašinų tobulinimo ir pan. Prasidėjo bendraminčių paieška, čia pagelbėjo geriausias žmogaus draugas (ne, ne tai apie ką pagalvojot, aš apie internetą). 

Susipažinome vis su naujais kolegom – bendraminčiais džipistais ir jų šturmanais, o laikas praleistas kartu tik suartino mus. Gal kiekvienas iš mūsų giliai viduje svajojo, o gal ir garsiai kartais pasisakydavo apie klubo kūrimą, nors tai buvo tik tolima, galbūt ir purvina kaip mūsų mašinos po „pakatuškių“, svajonė. Tačiau viskas pribrendo ir kaskart pasisakymas nuskambėdavo vis garsiau, o ir atrodė vis realiau. Taigi, jungiamės! Pradėjome rinktis viename pogrindiniame bare, kuriame visada mus, t.y „purvo brolius“ mielai priima, ten ir gimė pagrindinės klubo mintys ir idėjos tapo realybe. Visos išsakytos blevyzgos, visi bajeriai tapo rimtomis kalbomis, noru vienytis ir sukurti kažką, kas parodys visiems iš kur mes. Nors nesiekiame puikuotis, viską paversti tik reklama, o norime parodyti, kad mes esame.

Per viską (ne)ilgą istoriją mes „užaugome“, savo techniką ištobulinome iki panašaus lygio, kurio reikia įveikti mūsų dabartinį pravažumo lygį. Lengvi pasivažinėjimai neretai pakeičiami į dalyvavimą varžybose, o miško keliukai tampa giliomis pelkėmis, iš pirmo žvilgsnio atrodančiomis neįveikiamos, o pasitenkinimas įveikus nedideles balas tapo adrenalino banga, kuri užplūsta važiuojant beveik ant šono virstančiu džipu, ar „išsigervinus“ iš pelkės, kurioje džipas skendo...  Pasivažinėjimų gal nebuvo tiek daug, tačiau potyrių, manau, pakankamai, viskas kas nutinka važiuojant tampa neblėstančiais atsiminimais, kurių atmintyje tikrai daug. Lužę, skendę ir kartais kontaktavę džipai, galybė išgirstų anekdotų ir linksmų nutikimų, tad štai kas yra mūsų klubo praeitis, dabartis, o ateityje laukia dar daug „pakatuškių“, dar galybė „nepajamtų“ balų, dar daug kas laukia.

Klubo herbe pavaizduotos padangos dar negreitai nudils, jos dar daug matys purvo, mes kaip kaskart (pirmą kartą irgi rinkomės ten) rinksimes Muravos „Statoil‘e“ ir visa kolona patrauksim link miško, o informaciją apie tai visada rasit čia.

Bekelės mėgėjų klubas