Pobeda NT 2008.05.10-11

Trumpa istorija kaip mes kariavom arba šių dienų karo kronikos.

Išaušo gegužės dešimtosios rytas, nekalbesim apie visus, kurie atmerkę  akis nudžiugo supratę , jog atėjo didžioji diena, trumpai papasakosim apie klubiečius. Tad štai: kas nubudo savo lovoje, pasiraižė ir nusišypsojo, kas pabudo po sunkių varžybų, o kas apsvaigę nuo gryno oro ar ramių dainų mąstė „Kur rast mineralkos?“. Tačiau įsidienojus visi daugiau ar mažiau atsigavę pradėjo rimtai mąstyti apie vakarą ir visa „Pobiedą“. Pakaks kalbėti kas buvo „iki“, pakalbėkim kaip viskas vyko.
Kaip ir prieš kiekvienas „pakatuškes“ rinkomės Muravos degalinėje, vieni kaip visada atvažiavo ankščiau, kiti punktualiai, o kiti mažumele vėlavo ar net pasivijo pakeliui į poligoną. Apie kelionę... Draugiška, gal kiek rami ir mažumėle tyli (kaip minejau po gryno oro dozės) kolona pajudėjo Jonavos link. Priekyje važiavo garbinga klubo vėliava, o pačiame gale turėjome ir dūmų uždangą :) Natūraliai visi pradėjo įsikalbėti, prasidejo pajuokavimai ir pašmaikštavimai. Visi buvo karingai nusiteikę, nors mintys apie miegą nebuvo svetimos. Atvykus į „slaptą“ karinių manevrų pradžios vietą visi atrodė linksmi, nors rankos buvo užimtos mūsų klubiečiams nesvetimo skysčio taros pakuotėmis. Proporcingai mažėjant tam skysčiui mažėjo ir laisvo laiko. Rykiavomės, užėmėm startines pozicijas, ruošemės morališkai ir techniškai. Na, štai, visi jau džipuose, išleidžiami į manevrų lauką.  Nekantraudami, skubėdami skubėjome į pirmąjį greičio ruožą. Startas ir pasirodymas neatrodė daug žadantis, kam lužo priekinis tiltas (tiksliau pusašiai kelė maištą), vandienukas visose mašinose buvo „ant ribos“ o kai kam ir visiškai užvirė. Finale iš 5 auto finišą pasiekė 2, kitos tik gerokai vėliau.
Jau pradėjo temti... Po pirmojo ruožo pasitvarkius džipus, persirengus ir visiškai sutemus visi rykiavomės didžiąjąm startui. Po trumpų kalbų ir sveikinimo žodžių pajudėjome tikslo link. Dar kartą startas neatrodė labai sėkmingas, tamsa ir nuovargis apsunkino mūsų važiavimą. Taškai atrodė sunkiai randami, tiksliau atrodė paslėpti gan giliai. Tačiau visi kolegos atgavę jėgas, gadindami radijo eterį įniko į paieškas. Taškas po taško viskas pajudėjo priekin, nors nevisi galėjo važiuoti kaip norėjo, gedimai liko gedimais... Naktis visai įsijautė, taškai prasidėjo sunkiai pasiekiami, o ir važiuojant vieno taško link kortas, nors šiuo atvėju kelią tikslo link pastojo piktas dykumos patrulis, su „diskoteka“ ant ratų ir dažasvydžio šautuvais rankose. Pasivaikymas baigės mašinų galinės dalies spalviniu „tiuningu“ ir didoka doze adrenalino. Laikas visiškai išseko, todėl visi nusprendėme, jog pakaks ir metas judėti bazės link. Pasirodėme tarsi nekviesti, niekas mūsų dar nelaukė, todėl po neilgų kalbų buvome išsiųsti į paskutinę misija „Vėliavos ieškojimas“. Kuris, beje, pasirode lengvai juokingas, o gal juokingai lengvas, todėl višiškai neskubėdami, jau beveik ryto spindulių šviesoje visi kasėme purų smėlį ir mąstėme kas paslėpta nurodytoje vietoje. Rasta medinė dežutė draugiškai išardyta, o joje rasta „Nugalėtojų vėliava“ nuteikė kuo puikiausiai. Sugrįžimas į bazę buvo lydimas kiek prikimusių džipų signalų, šūksnių ir vėliavos mosavimų. Tarsi skubėdami rinkomės krūvon, dangų papuošė saliutai... Pribrendo reikalas pasveikinti klubiečius Liną ir Raimį. „Purvingų metų purvingų...“ tikrai neteko girdėti tokios gimtadienio dainos :)
Viskas... „Pobieda Night Trophy“ pasibaigė... laukė šašlykai, kuriems kepti turėjome tik vieną iešmą, šildantieji gėrimai ir eiliniai pliurpimai. Vieni pervargę išjudėjo namų kryptimi, kiti bandė miegoti palapinėje ar džipe, o ištvermingiausieji neleido sau miegoti, bent jau kol sužinos rezultatus... O pastarieji tikrai gerai nuteikė (užimta trečioji vieta), viskas buvo aišku, visi buvo ramūs, ruošėsi namo. Krovėmės mantą ir mes. Nemeluosiu, miegas atrodė labai jau kovingai nusiteikęs... Lengvai snausdami judėjome Kauno link kai išvydome pakelėje sustojusį UAZ‘ą, kurį visų nuostabai vairavo mūsų klubo drąsaus rusiškos technikos vairuotojo vardą gavęs pelkės kolega... Ką gi, toliau tęsėme kelionę susaistyti „šlipso“ saitais... Po kavos dozės pasiektas Kaunas reiškė vieną: „Namai“...
Apibendrinus: Nuotaika buvo puiki, pasiekti rezultatai džiugino, o patirti įspūdžiai liks ilgam... Dar vienas renginukas įveiktas, patirties tik padaugėję, o ir draugai tik dar labiau susibendravę... Laukiame kito pasivažinėjimo, kitų nuotykių...