BMK Fiesta 2008.05.24

Bekelės Mėgėjų Fiesta Numeris vienas (Klubo gimtadienis)

(Ne)tikėtai (ne)lauktai ėmė ir pribrendo reikalas paminėti „Bekelės mėgėjų“ klubo gimimą, buvo nuspręsta ta proga surengti ir „mažą“ renginuką „Bekelės mėgėjų fiesta ‘08“. Klubo didžioji dalis aukščiausios tarybos valdančiojo komiteto narių tapo organizatoriais, kurie rengė trasas, žymėjo kelią ir degustavo atitinkamos sudėties potobulintą mineralinį, kurio pavadinimo negalima minėti dėl (anti)reklamos. Buvo surasta, o gal pasiūlyta, tolimojo krašto sodyba ir jos apylinkės. Po trasų žvalgymo, kuris buvo beveik slaptas, gimė žiedas, kuriuo reikėjo važiuoti dalyviams.
Niekas tiksliai nežino kaip viskas vyko ten, toli toli nuo Kauno, visi tik spėlioja, na, o kaip viskas vyko nuo Kauno iki bazės bus papasakota žemiau. (skaityti iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę)
Ankstus rytas palietė žemę, rytas buvo šaltas ir lietingas... Rinkomės įprastoje susitikimų vietoje, t.y vienoje iš Muravos degalinių, kuri neremia mūsų, tad jos pavadinimo minėti nebūtina. Taigi, rinkosi visi labai nenoriai, tik vienas kolega atvažiavo pirmą kartą punktualiai. Tiesa, dar šitos rašliavos kūrėjas – žolininkas atvyko ankščiau nei buvo tartąsi. O visi kiti rinkosi tarsi bijodami, nedrąsiai lyg viskas būtų daroma pirmą kartą. Bet pagaliau visi susirinko, kas pasipildę mums nesvetimo skysčio atsargomis, kas maisto nupirkęs sau ir draugui, kas cigarečių sau ir pusei bazės...
Ir prasidėjo tai, ko sustabdyti jau nebuvo galima, džipų kolona pajudėjo bazės link. Kaip jau tapo įprasta mūsų kolona naudojosi dūmų užsklanda :) (dūmai beje vokiško skonio su itališku prieskoniu). Daug kas mums jau tapo nenaujiena, radijo eteris kaito nuo šnekų ( reikėjo laukti, kad galėtum pasisakyti, nes visiem rūpėjo pakalbėti). Važiavom, pliurpėm ir keikėm blogą kelią. TLC „vėlevnešė”, nors tiksliau būtų pasakius „vėliavežė“ važiavo priekyje kolonos ir rodė mums kelią, o likus keletui kilometrų pasidabino akinančio baltumo klubo vėliava. Privažiavome registracijos vietą, (atvirai sakau nepamenu kaimelio pavadinimo) pasisveikinome su senais pažįstamais, registravomės ir labinomės su naujais, dar nematytais kolegom.
Pajudėjome į bazę, kurioje vėliau įsikūrėme, o jos prieigose vyko ankščiau minėta fiesta. Išsikrovėm mantą, atlikome „brifingus“, „pipingus“ ir visokius kitokius „-ingus“, keitėm aprangas ir į trasą.
Trumpai apie varžybų principą...
Reikia įveikti tris ratus, kurių metu pageidautina nusifotografuoti atminimui 5 atžymos taškus taip pat atlikti užduotis: šaudyti į taikinį, pjauti (ne ne negrybą) rastą ir galiausiai pakeisti visai sveika ir dar gerą ratą.
Varžybų eiga...
Paskelbus oficialų startą buvo pradėti išleidinėti džipai į prieš tai minėtą trasą. O trasa pasirodė gan pikta, čia galėjo į valias reikštis šturmanai ir gervės, arba šturmanai galėjo pademonstruoti gervių valdymo meną. Galybė posūkių ir gan šaunus labai minkštas gruntas visiems buvo puikus laiko praleidimo būdas. Raistą keitė smėlio duobė ir akmenys, kuriuos vėlgi keitė pelkinės balos (jose ypač sunku buvo lengvojo tipo mikroautobusiukams), trasoje viską akylai stebėjo teisėjai, o kolega Darius padirbėjo ir reguliuotoju, kuris mus nukreipinėjo į duotėtą trasos atkarpą, kurioje vakare jau ne varžybų klausimais krito ir vienas is mūsų lengvojo tipo kovinių transporto priemonių atstovas. Ratų įveikimo laikas vis ilgėjo, trasos vis sunkėjo, o užduotys buvo atliekamos vis linksmesniais veidais. Viskas pasibaigė, teisėjai pasitraukė į pogrindinę miško trobelę skaičiuoti mūsų padarytos žalos ir kiek laiko truko visas šturmano ir gervės pasirodymas su vairuotojo meistriškumo elementais. Kol viskas buvo skaičiuojama visi ilsėjosi, kas šildėsi, kas šildė, o gal dar suko garbės ratą ar demonstravo moteriškojo vairavimo ypatumus. Pagaliau visi sužinoję rezultatus pradėjo visiškai „ilsėtis“
Apibendrinimas:
Viskas (varžybos ir povaržybinis poilsis) truko nuo šeštadienio iki pat sekmadienio, visi pailsėjo, draugiskai dalinosi alumi ar užkandžiais. Buvo pasveikintas mūsų „škias“ „skakant“ prezidentas „atatinkamo“ gimtadienio proga.  Vakare suliepsnojo laužai ir dainos (čiornij voran daug daug kartų), šokiai, jogos pratimai ir naktinis miško patikrinimas ir įsitikinimas, jog duobės tuose kraštuose gilios.. bet viskas baigėsi gerai, „o mes bent jūrą matėm“, nors ir „daliekcho ly da taaalinna“ buvom bet laikas prabėgo linksmai. Ryte visi susigaudė „kas“ „kur“ „ka“ „kaip“ susikrovė mantą ir „pa damam“. Įrodant draugystę vėl buvo ir „šilpso“ susaistymas tarp mašinų, o ir šiaip mažumele durpinio pagrindo dumblas variklius vertė kaisti, bet mes tai išgyvenom... gal lėtai, bet užtat ekonomiškai ir linksmai pliurpdami pasiekėme savo namus... Valio... laukiame kitos galymybės issipurvinti :)