Onuskis 2008.06.21

Kaip užgimęs monstras mišką šiurpino arba trumpa ataskaita – svarstymas ar vienas lauke karys?

Kai Jonai ir Janinos įnirtingai ruošėsi šventėm, o visi Kaziai, Sauliai, Zigmai (vardai išgalvoti ir bet koks sutapimas realybėje yra atsitiktinis) ir kiti jau šventė Jonines, nedidelė grupelė žiūrovų ir šiek tiek gausesnis būrys „džipystų“ rinkosi į III LASF‘o etapą... Dabar pakalbėsim plačiau apie tai, kas vyko prieš tai ir po to...
Tai jau nutiko, kad mūsų gretas atstovauti pasiryžo vienintelis ekipažas. Tai buvo iššukis visiems: japoniškai ir rusiškai technikai, žmogaus kūribingumui ir laiko realityvumo teorijai. Buvo nuspręsta, kad „Daihatsu Rocky‘ui“ atėjo laikas tapti monstriuku, taigi auksarankiai kietagalviai klubiečiai atliko selekcinį kūrybinį darbą ir rusišką (karinis UAZ) laukinį kryžmino su kiek aikštingu japonų kilmės uoliniu „padariuku“. Kas gavosi? Gavosi piktai atrodantis, beproto aukštas miško karys, japoniškas kantrumas susikirto su rusiškuoju nenuspėjamumu... Paruošiamieji gamybiniai darbai užtruko, vyrai pogirndiniame garaže skubėjo, spaudė laikas, o techniniai – gamybiniai trukdžiai vis labiau atrodė užtruksiantys ilgiau nei buvo planuota. Garažas tapo antraisiais namais, o kai kam gal ir naktiniu trukšmo šaltiniu ar vieta, kur visada priima prisėsti, palaikyti morališkai, arba duoti kokį protingą patarimą. Taigi, gal kiek dramatiškai, bet naujasis tvarinys buvo paruoštas varžyboms, tiesa, pilno „test drive“ nebuvo spėta atlikti.
Ankstų šeštadienio rytą Kauną paliko karingai nusiteikę gerb. Prezident vaditiel Radvis ir gerb. Mechanik – šturman Darius. Sunkūs laikai neleido išlydėti su orkestru ar lydėti iškilmingoje kolonoje, bet mes buvome visi kartu širdyse. Nuvažiavimą, bazės suradimą, sveikinimąsį su draugais – kolegom – konkurentais, technikos apžiūrą ir pasiruošimą startui galėtume aptarti smulkiai, galėtume, bet galima apibūdinti ir „bla bla bla...“ Geriau apie esmę... Varžybos buvo totalus užpakaliukas (versta iš rusų kalbos ir dar perversta keletą kartų, kad atitiktų cenzūros reikalavimus), nes tik pradėjus trasą laukė nekaltas kanalas, kuriame krito visi, o kabinti gervę nebuvo už ko, tad prasidėjo „smagumai“, visi darė kas ką išmanė... tik ne visiems pasiteisino jų taikyti metodai. Įveikus nelemtą kanalą laukė linksmasis miškas, kuriame buvo galima žaisti geologus, o gal narus, na, žodžiu nardymas iki pažastų šturmanams, vairuotojams iki sėdynių, o džipams iki langų... Nebuvo girdėti variklių gausmo, smūgių į medžius, o tik darniai dirbančios gervės, kurios lūžo, kaito, dar visaip kitaip spiriojosi. O balos tapo vis gilesnės, vis sunkiau įveikiamos, ir tada jau prasidėjo naujų kelių paieška, kuri kai kuriems tapo tik dar sunkesniu būdu išvažiuoti iš miško. Lengvieji džipai kariavo miške, apie kurį tik ką kalbėta buvo, o sunkiasnieji kapstėsi negailestingąjame kanale, ten beje ir buvo atliekami bandomieji važiavimai 401 numeriu padabintam klubo monstrui, nebuvo jis vienas, gelbėjimosi darbai buvo grupiniai, nes sėdėjo krūva konkurentų šalia.
Pirmoji diena nuplovė viską lietumi, tada nugairino palapines keliančiu vėju, visi suko bazės pusėn. Kas ilsėtis, kas bandyti pasiruošti antrąjai dienai, kuri buvo beveik tokia pati kaip ir pirmoji, tik miškas ir kanalas buvo dar labiau „išmalti“, o technika išvargusi.  Prasidėjo viskas, beje, taip pat ir baigėsi kaip pirmą dieną, t.y kanalas, iš kurio išvažiuoti neįstengia net TR3 monstrai, miškas su giliomis vežėmis, skestančiais džipais, stojančiom gervėm... Rezultatai nėra labai džiuginantys, bet patirtis brangesnė už viską, o ir atlaikęs tvarinys glostė ekipažo širdis. Viskas baigėsi gerai, susilaužę susitaisė, nuvažiavę parvažiavo... :Laukiamas kitas etapas, laukiami tobulinimo darbai...
Žiūrovų gal nebuvo daug, gal ir tie patys buvo sušlapę kojas ar susišlapinę gerklę, bet vaizdzelių buvo gerų, tegul ir negausios, bet foto kalba pačios už save.