Pabradas 2008.07.26

Paklydimai arba vasaros linksmybės "Pabrade-08"

Daugelis pasakojimų apie mūsų išvažiavimus skamba "kaip jau įprasta", "eilinį kartą..." ir pan. Šis kartas nevisiškai toks, o gal nevisiškai kitoks, tiesiog visi išvažiavimai prasideda ankstyvą rytą, visada važiuojame draušiškoje radijo eterį gadinančioje ir praeivių dėmesį traukiančioje kolonoje. Šis kartas gal truputuką kitoks, na, bent jau vienas žmogus visus nustebino savo apranga. Susirinkome mūsų "pasimatymų" vietoje, kuri yra miesto pakraštyje, netoli degalinės (prieš išvažiuojant į mišką mums reikia tiek degalų, tiek įvairaus pobūdžio gėrimų). Taigi, apsirūpinę reikiamais dalykais mes patraukėme sostinės link.
Nors daugelis buvo tikrai pavargę (darbas ar paskutinę naktį atrastas naujas džipo gedimas neleido pamiegoti, pailsėti ar bent jau nusiteikti artėjančioms varžyboms), bet akys žibėjo, o organizmas nujautė kažką, kas vakare tapo skysčio daviniu :) . Pakeliui vis prisijungė džipai, o kalbėjimas per racijas tik įsibėgėjo, tik važiuojant pro vieną iš šių laikų Lietuvos stebuklų, kuriuos tikras lietuvis turi aplankyti (nedarome reklamos, bet ne paslaptis, kad tai graikų miesto – valstybės pavadinimą turintis lietuvio džiaugsmas) visi nutilo ir, greičiausiai, grožėjosi matomu vaizdu. Pagaliau atvykome į registracijos vietą, kurioje jau daug kas buvo susirinkę, daug kas jau pažino "Bekelės mėgėjus", o mes ieškojome pažįstamų veidų. Toliau viskas buvo kažkas panašaus į "džipo gedimų diagnozavimas ir išvados : 'važiuos' paskelbimas", lipdukų klijavimas ant klubo autotransporto priemonių, žemėlapių ir legendos – pasakos nagrinėjimas, bei nuolatinis bendravimas pradedant naudoti bendravimui skirtus skysčius. Ne mes vieni taip įsijautėm, nes beveik niekas negirdėjo apie "brifingo" paskelbimą ir apie organizatorių skelbiamą oficialų varžybų startą. Bet mums tai nėmotais, mes visada pasiruošę iššukiams.
Čia, prie starto linijos ir išsiskyrėme, vieni pasuko turistams skirtomis trasomis ir bandė susipažinti su kraštu bei "rinkti" atžymas, tuo tarpu kiti bandė besipažindinantis su krašto gamta nerti į purvą save vadindami reido klasės atstovais.

Turistai turistais, nes važinėjo keliukais, kurie jų mašinoms buvo per lengvi, o reidininkų atstovai jau prie pirmojo taško, kuris prašėsi nufotografuojmas, ėmė ir sugedo... Priekinis tiltas pavargo ir tyliai nusisuko nuo mūsų.. Nusisuko tiesiogine to žodžio prasme. Todėl nuo šios vietos prasideda įdomumai – smagumai. Skynėmės į priekį dviem Daihatsu Rocky‘iais, vienas iš jų įrėsi, deja, tiek viena varančia ašimi, bet tai nebuvo didelė kliūtis judėti pirmyn. Miškas nebuvo labai šlapias, tik navigaciniai orientaciniai sugebėjimai nedžiugino, nes kai kuriose vietose klaidžiojome... Tačiau, vėliau prie mūsų prisijungė Utenos krašto entuziastai, tada važiavimas tapo kolektyvinis : vargais ir džiaugsmais dalinomės visi kartu. Kai jau atrodė, kad dienos staigmenos pasibaigė, jos tik prasidėjo, nes pavargęs tiltas "pareiškė", kad vienas ratas susikirto per varžybų egzaminą. Na, ką gi, sustojome ir nusprendėme demonstruoti užsispyrimą, kol šturmanai miške ardė tiltą, gaiviuosius gėrimus ir dalino interviu, pilotai skubėjo į Vilnių detalių. Tuomet vėl susitikome turistus, kurie švariais džipais važinėjo ir "mėgavosi" dulkių voniomis. Visi važiavo kartu, draugiškai... o mes draugiškai viską surinkome į krūvą, lauko sąlygomis padarėm viską, ko tik prireikė, džipas važiuotų. Viską susirinkome, susikrovėme ir mes vėl dalyviai. Tik laiko buvome praradę jau pakankamai daug, todėl skubėjome, darėme klaidas, nors nuotaikos nepraradome, o ir kaime rasta parduotuvė mums paliko tikrai gerą įspūdį, buvome sužavėti ten veikainčių šaldytuvų ir juose esančių gėrimų šaltumu. Ir netikėtai nelauktai per raciją išgirdome savo kolegas "nuo Utenas" balsus. Likimo pirštas, gedo pagedo sugedo jų tiltas tik va galinis... bet jie nenuleido rankų ir jau laukė atkeliaujančių detalių, na, pasikalbėję mes nusprendėme dar paklaidžioti, ir va, niekaip neiššifravome legendoje nupasakoto važiavimo kelio. Nuovargis, orientacinis išsekimas pakuždėjo, kad laikas traukti bazės link, beje, ir pats laikas jau baiginėjosi... Sugalvojome važiuoti pas "besiremontuojančius" uteniškius išgerti kavos, tačiau nuvažiavus paaiškėjo, kad jie jau tuoj galės judėti bazės link, todėl visi kartu spaudėm į bazę.. Kelias neprailgo, o ir nuotaika paikilo.. Jau susitikome saviškius, pasidalinom trumpai įspūdžiais ir nešėm "priduot" rezultatus.
Toliau prasidėjo vakaro programa su muzika, laužais bendravimą skatinančiomis priemonėmis, kurios skirtos vidiniam naudojimui. Kas traukė link namų, kas liko pokalbiams prie laužo, o kas didvyriškai laikės ir net negalvojo apie miegą. Labai nudžiugino kai sulaukėme svečių, kurie bent jau pažiūrėt užsuko kaip mums sekasi. Naktis jau užleido vietą ryto šviesai, beveik visi miegojo ir kaupė jėgas naujai dienai. Pasnaudę palapinėje ar kėdutėje, na, tiko ir maigmaišyje po atviru dangumi... Visos gėrybės, kurias išsikeitėme turėtais talonais ryte priminė apie save, todėl kareiviška košė ar kopūstų sriuba atrodė tikrai maloniai.
Po sunkių darbų (palapinių pakavimas ar tik bandymas vaikščiot) laukė dar viena dulkių dozė, todėl likę klubiečiai atsisakė šio malonumo ir patraukė namo arba ieškoti purvingesnių vietų. Atsisveikinome ir pajudėjome namų link. Dar vienos varžybos pasibaigė, gavome apie dalyvavimą liūdijančius setifikatus, atminimo dovanas ir prizus už puikų akląjį važiavimą ir už gerą "banginių" medžioklę.
Apibendrinant viską galima sakyti, kad neapkerpėjo dar mūsų technika, o ir vieni kitų vardus dar pamename, todėl vasaraiškas veiklos nebuvimo laikas. Laukiame kitų varžybų.
Pasirašo specialusis „Bekelės mėgėjų“ klubo korespondentas – kostiumuota žvaigždė Juras